Šv. Dvasios cerkvė
Šv. Dvasios cerkvė
Vilniaus Šv. Dvasios cerkvė stovi Vilniuje. Pastatyta XVII amžiuje. Prie cerkvės yra vyrų ir moterų vienuolynai. Priklauso stačiatikiams.
Vilniaus Šventosios Dvasios cerkvė – vieninteliai stačiatikių maldos namai Lietuvoje, pastatyti pagal barokinės bažnyčios lotyniškojo kryžiaus planą 17-ame amžiuje. Vyrų ir moterų vienuolynai prie cerkvės – vieninteliai šiandien Lietuvoje veikiantys stačiatikių vienuolynai.
Privilegiją mūrinei Šventos Dvasios cerkvei statyti suteikė Lietuvos-Lenkijos karalius Vladislovas Vaza. Statybą prižiūrėjo vienuolyno viršininkas Meletijus Smotrickis. Cerkvės interjerą puošia lipdiniai ir skulptūros iš stiuko, kas nėra įprasta kitų kraštų stačiatikių cerkvėms. Stiukas – tai aukštos kokybės gipso ir marmuro mišinys, dažniausiai – baltas arba gelsvas.
Pasak legendos, trys Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Algirdo dvariškiai - Jonas, Antanas ir Eustatijus, priėmę stačiatikybę ir ėmęsi laikytis Rytų krikščionių papročių, buvo nukankinti pagonių dabartinės Švenčiausios Trejybės cerkvės vietoje. 19-ame amžiuje nuspręsta Šventos Dvasios cerkvėje sukurti stačiatikių kankinių relikvijų kulto vietą. Po ikonostatu buvo įrengta kripta, o trijų šventųjų kankinių palaikai 1851-ais metais iškilmingai perkelti į naują relikvijorių, kuriame ilsisi iki šiol.
Šalia cerkvės jau 16-ojo amžiaus pabaigoje buvo vienuolynas, mokykla ir spaustuvė. Šventos Dvasios vienuolynas 18-ame amžiuje neišvengė didžiausių miesto sukrėtimų: Šiaurės karo ir maro, gaisrų, Kosciuškos sukilimo, vėliau – ir prancūzų invazijos. 1749 metais cerkvė sudegė. Ją rekonstravo vienas žymiausių Vilniaus baroko architektų Jonas Kristupas Glaubicas. 19-ame amžiuje cerkvė dar kartą perstatyta. Tąkart iniciatyvą parodė carinės Rusijos statytinis Lietuvoje – generalgubernatorius Michailas Muravjovas.
Lankymo valandos kasdien nuo 11.00 iki 17.00