Rudaminos piliakalnis – tai vienas žymiausių Užnemunėje gyvenusių jotvingių paminklų. Jis yra Lazdijų rajone, į vakarus nuo miestelio. Piliakalnio plotas 22,8 ha. Piliakalnis įrengtas buvusio ežero krante, ant atskiros, aukštos ir masyvios kalvos viršūnės. Ši kalva užima 2 ha, o jos absoliutinis aukštis – net virš jūros lygio. Kalvą juosia šlapios pievos ir pelkės. Ypač pelkėta rytinė ir šiaurės rytinė papėdė. Piliakalnis buvo įrengtas saugioje, gerai gamtos kliūčių apsaugotoje vietoje. Viršuje esančią ovalią, apie ilgio šiaurės – pietų kryptimi ir pločio aikštelę iš visų pusių žiedu juosia pylimas. Iš aikštelės pusės jis tik 1,25 – aukščio. Išorinė net 5 – aukščio pylimo pusė susilieja su kalvos šlaitu, todėl piliakalnis atrodo ypač aukštas ir stačiais šlaitais. Aikštelę nuo pylimo dar skiria apie pločio ir gylio griovys. Šiaurinė pylimo dalis buvo nukasta, darant įvažiavimą. XX a. pradžioje Rudaminos piliakalnį žvalgę tyrėjai nurodo, kad buvęs dar vienas 6 – aukščio pylimas, deja, dabar jo žymių neaptinkama. Piliakalnio papėdėje dažnai buvo aptinkama lipdytų puodų šukių lygiu ar grublėtu paviršiumi, žiestos keramikos ir kitų radinių, tad 1965 metais tuometinio Lietuvos TSR MA Istorijos instituto ir Vilniaus Valstybinio V.Kapsuko universiteto archeologai ėmėsi tirti šį piliakalnį. R.Kulikauskienės ir P.Kulikausko vadovaujama ekspedicija piliakalnio aikštelėje ištyrė 2 plotą. Aptiktas kultūrinis sluoksnis su lipdytų bei žiestų puodų šukėmis, gyvulių kaulais ir kitais radiniais. Taip pat čia rasta buvusių židinių pėdsakų, o šalia jų – suanglėjusių grūdų liekanų. Nustatyta, kad šiame piliakalnyje gyvenę žmonės augino ne tik soras, avižas, rugius, miežius, bet ir žirnius bei pupas. Rasti ruošiniai bei metalurgų įrankiai rodo, kad geležiniai dirbiniai čia ne tik naudoti, bet ir gaminti. Apie to meto amatininkų meistriškumą liudija ir šiame piliakalnyje aptikta varinė pasidabruota segė su akutėmis, ji buvusi sulaužyta ir vėl sutaisyta. Padarę pylimo pjūvį, archeologai išskyrė 4 jo supylimo etapus. Pylimui naudoti akmenys, rąstai ir molis. Tyrinėtojai nustatė, kad Rudaminos piliakalnis egzistavo jau nuo I tūkstantmečio pradžios. I – II tūkstantmečių sandūroje jis pertvarkytas – padidinta aikštelė, pastatinti ir akmenimis išgrįsti šlaitai, paaukštintas pylimas ir galbūt pastatytos naujos gynybinės sienos. Piliakalnis virto galinga tvirtove, saugojusia nuo kryžiuočių. Apie jų antpuolius liudija ir pylime rasti strėlių antgaliai. Čia stovėjusi pilis ne kartą priešų buvo sudeginta. Paskutinį kartą šis piliakalnis jotvingių apgyvendintas X – XIII amžiuje. Daugelis senųjų istorikų, tokių kaip T. Narbutas, vėliau J. Basanavičius, J.Totoraitis ir kiti, teigė, kad ant šio piliakalnio . Rudaminos pilį pastatė kunigaikštis Ringaudas ir čia Mindaugas buvo vainikuotas Lietuvos karaliumi. Šią pilį . sunaikino kryžiuočiai, pirmą kartą šturmui panaudoję naują ginklą – paraku šaudančias bombardas. Be to, J. Basanavičius Rudaminos piliakalnį siejo ir su kita pilimi – Vygando Marburgiečio kronikoje minimu Naujapiliu. Vos per porą kilometrų nuo Rudaminos piliakalnio stūkso dar du piliakalniai. Į šiaurės vakarus nuo jo esantis Elveriškės piliakalnis dar vadinamas Eglynkalniu. Į šiaurę nuo Rudaminos piliakalnio nutolęs Gumbelių - Maišymų piliakalnis. Tiek Elveriškės, tiek Gumbelių - Maišymų piliakalnis savo dydžiu bei gynybiniais įtvirtinimais gerokai nusileidžia Rudaminos piliakalniui, tačiau, spėjama, kad jie sudarė vientisą gynybinę sistemą. I tūkstantmečio pabaigoje įrengti Elveriškės bei Maišymų-Gumbelių piliakalniai tarnavo kaip Rudaminos piliakalnio priešpiliai.