Punios piliakalnis yra vakariniame Punios miestelio pakraštyje, Nemuno ir Punelės slėnių sandūroje. Vienas žymiausių ir didžiausių Lietuvoje, įspūdingas, aukštas (30 m aukščio), stačiašlaitis Punios piliakalnis yra svarbus archeologinis paminklas, vienas iš nedaugelio Lietuvoje turįs savitą ir sudėtingą, nors ir nelabai ilgą istoriją. Punios piliakalnis buvo įrengtas palyginti vėlai, tik II tūkstantmečio pradžioje. Tuo tarpu bemaž visų Lietuvos piliakalnių istorija siekia žymiai senesnius laikus, dažnai net laikotarpį prieš mūsų erą. Punios piliakalnis kaip gynybinis objektas gyvavo labai trumpą laiką. Jis iš karto buvo įrengtas kaip vienas gynybinių taškų, nukreiptų prieš kryžiuočių agresiją. Strateginiu aspektu tai puikiai parinkta vieta gynybai: masyvus ir aukštas kranto iškyšulys, iš trijų pusių apsuptas natūralių kliūčių.

Punios piliakalnio populiarumą padidino nuo seno gyva nuomonė, kad 1336 m. čia (apgultuose Pilėnuose) nelygioje kovoje su kryžiuočiais narsiai gynėsi lietuviai, vadovaujami kunigaikščio Margirio. Nepajėgdami nugalėti galingesnio priešo, bet nenorėdami pasiduoti, jie padegė pilį ir visi iki vieno kartu su Margiriu žuvo liepsnose. Istorikai neabejoja fakto tikrumu, tik dėl vietos nesutaria. Ankstesnių laikų tyrinėtojai (T. Narbutas) spėjo, kad Pilėnų būta Punioje, mat ankstyvoji Punios pilis yra vienaamžė su Pilėnais. Istorikų ginčas dėl legendinių Pilėnų vietos (Punia ar Trapai Žemaitijoje), prasidėjęs XVI a. užtruko iki šiolei. Pilėnų tragedija plačiai aprašyta daugelyje literatūros, dramos bei muzikos kūrinių.