Apie XVIII a., už 18 kilometrų nuo Vilniaus buvo įkurtas Lentvario dvaras. Tikslių duomenų apie pirmuosius dvaro savininkus bei patį dvaro ansamblį nėra išlikę. Vienintelės žinios yra Zofijos Tiškevičiūtės-Potockos prisiminimai. XVIII a. dvaro savininku buvo Tomašas Sapiega, XIX a. pr. - N.Dambrovskis. 1819 m. teismo sprendimu dvaras buvo padalintas A.Lappo, Šachnoms ir Hrinevičiūtėms. Dabartinis dvaro ansamblis stovi teritorijoje, atitekusioje Šachnoms.
Dvaro rūmai statyti XIX a. pabaigoje pagal G.Šacho projektą, vėliau buvo rekonstruoti. Lentvario dvaro parką suprojektavo prancūzų kraštovaizdžio architektas ir biologas E.F.Andrė, sukurdamas tvenkinių, vandens kaskadų, takų, laiptelių ir grotų sistemą. Dvaras garsėjo puikiu žirgynu.
1850 m. dvarą nusipirko grafas Juozas Tiškevičius. Paskutiniu dvaro savininku 1936 m. tapo grafas Eugenijus Tiškevičius, kuris dvarą valdė iki 1939 m
Iki XIX a. vid. neminimi dvaro pastatai, todėl galima manyti, kad neogotikinės formos rūmai buvo įrengti tik Juozo Tiškevičiaus valdymo laikais. Dvaro sodyba stovi šiauriniame Lentvario ežero krante, kuris buvo dirbtinai įrengtas supylus pylimą per ežerą. Rūmai buvo raudono molio plytų, gausiai puoštais fasadais, dviejų aukštų, su trijų - keturių aukštų rizalitais bei šešių aukštų bokštu. 1915 m. čia buvo apsistoję rusų armijos daliniai, kurie dvarą nusiaubė. Dėl ekonominių sunkumų Tiškevičiai tarpukariu dvaro rūmų neatstatinėjo, pastatas buvo konservuotas. Po 1945 m. rūmai atiteko Lentvario kilimų fabrikui. 12,7 ha ploto parke yra išlikę grotas - uolų imitacija iš armuoto betono, du viadukai, upelyje dirbtinės kaskados, suformuotos iš akmenų.