Kelmės reformatų parapija ir bažnyčia yra viena iš nedaugelio, kurios išliko Lietuvoje sunykus reformacijai. Bažnyčia tebestovi ir šiandien kaip architektūros paminklas kartu su ant Vilbėnos upės kranto dvaro arkiniais vartais - liudininkais kadaise Kelmėje viešpatavusio humanizmo, reformacijos ir sąžinės laisvės laikotarpio, nuo kurio mus jau šimtmečiai skiria, dažnai keitę religines, ideologines ir politines gyvenimo struktūras bei valstybių sienas. To kaitaliojimosi neišvengė ir Kelmės ev. reformatų parapija: jos narių tarpe, be lietuvių, atsirado ir kitų tautybių parapijiečių, gi prie reformatų prisidėjo ir liuteronų, kuriuos ilgą laiką aptarnavo reformatų kunigai. Pamaldos buvo laikomos lietuvių ir vokiečių kalbose ir, retkarčiais, Gruževskių dinastijos palipalikuonims - lenkų kalba.
Kaip matome, Kelmės ev. reformatų parapija tapo mišri ne vien tautybių, bet ir tikybų atžvilgiu. Ilgametis jos klebonas kun. prof. dr. Konstantinas Kurnatauskas, kuris apie 40 metų prieš II pasaulinį karą Kelmės parapiją aptarnavo, laikė pamaldas ne tik trijose kalbose, bet, būdamas ekumeninio bendradarbiavimo šalininkas, bažnyčioje už Dievo stalo pastatė altorių liuteronams, o šventą Vakarienę dalino abejuose pavidaluose: reformatams duoną, liuteronams - ostiją. Tai unikali ekumenizmo idėja: vienas Dievas, viena Evangelija, vienas kunigas ir viena bažnyčia (pastatas), nepaaukojant savo tikėjimo principų.