Juozo Miltinio dramos teatras
Juozo Miltinio dramos teatras

Šiek tiek daugiau nei šešiasdešimt metų praėjo nuo to laiko, kai Juozas Miltinis pradėjo savo didįjį kūrybos žygį Panevėžyje. Tuomet iš Kauno jis drauge su būriu jaunų vaikinų ir merginų, 1940-ųjų gruodžio 1 dieną Valstybės teatre sėkmingai perėjusių konkursą, atvyko į tylų provincijos miestą visam likusiam gyvenimui. Pirmąją premjerą N.Pogodino pjesę "Sidabrinis slėnis" (1941 03 15) su ypatingu entuziazmu sutiko to meto spauda, pažymėdama jaunųjų aktorių nepaprastą užsidegimą, nuoširdumą, ansambliškumą. Artistai ne vaidina, kaip kituose teatruose, o gyvena!
Susipažinęs su M.Reinharto teatrinės studijos eksperimentais: spektaklių muzikiniu ir dekoratyviniu apipavidalinimu, subtilia ir poetiška artistų kūryba, jų ypatinga plastika, klasikos kūrinių įvairiausių žanrų interpretacija, sprendžiant amžininkų problemas, susižavėjęs teatro eksperimento dvasia bei reikšme, po nesėkmingos praktikos Šiaulių dramos teatre (1931 - 1932) J.Miltinis ieškoti didžiųjų teatro vertybių savo iniciatyva išvyko į Paryžių. Paryžiuje J.Miltinis per visus tuos ketverius metus (1933 - 1936) tarytum brangų raudoną vyną (jį gėrė iki pat gyvenimo pabaigos) siurbė į save pasaulinės kultūros aromatą. J.Miltinis būsimo teatro kredo iš dalies suformulavo 1937 - 1939 m. straipsniuose "Naujojoje Romuvoje" ("Mūsų dramos teatro problema", "Teatro įstatymų kai kurie netobulumai", "Makbetas" Valstybės teatre" ir kt.): lietuvių teatras, sudarydamas repertuarą, privalo žinoti jo "subtilų ryšį su tautos dvasinėmis aspiracijomis", akcentuodamas poetinio, filosofinio, intelektualaus teatro kryptį.
Pirmuoju Panevėžio dramos teatro kūrybos laikotarpiu (1940 - 1954) galėtume išskirti du svarbiausius momentus: teatro kolektyvo formavimo problemos (kūrybinių darbuotojų ieškojimas, konkursai, gyvenamojo ir kūrybinio būsto tvarkymas) ir teatro studijos organizavimas. Šiandien dar vis kalbama ir rašoma, kad būtent šiuo laikotarpiu J.Miltiniui ne visuomet pavykdavo įgyvendinti savo siekius. Iki to garsiojo repertuaro, kuris septintąjį ir aštuntąjį dešimtmečius sulaukė didelio pripažinimo ("Heda Gabler", "Komivojažerio mirtis", "Mirties šokis", "Lauke, už durų", "Makbetas", J.Grušo dramų pastatymai), teatrui teko pereiti didelių nesėkmių rifus. Tai jis ne tokį repertuarą rinkosi ("Nauja vaga", "Šakalai", "Žuvėdra"), tai nesuprato A.Čechovo tikėjimo žmogumi, o ką jau bekalbėti apie K.Stanislavskio mokymą! Antrasis Juozo Miltinio dramos teatro kūrybos laikotarpis tai J.Miltinio principų laužymo ir teatro artistų nebylaus pasipriešinimo kolonijiniam režimui metas (1954 - 1959). Konflikto pradžią bene ryškiausiai pademonstravo to meto kultūros ministras A.Guzevičius, 1954 m. vasario 15 d. atleisdamas J.Miltinį iš teatro direktoriaus ir vyriausiojo režisieriaus pareigų ir paskirdamas jį LTSR kino studijos dubliažo režisieriumi.1959 m. J.Miltinis buvo sugrąžintas į teatrą vyriausiuoju režisieriumi. Atrodė, ne tik J.Miltinis sugrįžo į Panevėžį, bet ir prasidėjo šio teatro triumfas. Afišose ir teatro programose, kurios neseniai skelbė spektaklių "Heda Gabler" ir "Komivojažerio mirtis" režisieriaus V.Blėdžio pavardę, tuoj pat šalia atsirado ir J.Miltinio pavardė. Tai rodo, jog J.Miltinis niekada nebuvo palikęs šio teatro. Bet ar tai reiškė, kad nuo šiol J.Miltinis ir jo teatras pasidarė laisvi nuo bet kokių suvaržymų ir trukdymų?Šlovės metai Panevėžio teatrą pasiekė tuomet, kai jo vadovas jau buvo perkopęs gerokai per pusšimtį. Tuomet teatro repertuare ėmė rikiuotis spektakliai, kurie vėliau daugiau nei tris dešimtmečius šlovino pasauliui Panevėžio teatrą: V.Šekspyro "Makbetas", A.Čechovo "Ivanovas", V.Borcherto "Lauke, už durų", Sofoklio "Edipas karalius", A.Strindbergo "Mirties šokis" ir kiti.