Joniškėlio parkas – raiškus, vienas iš geriausiai Lietuvą reprezentuojančių parkų. Jis išplėtotas abipus Mažupės upės, Mūšos intako. Kairiajame krante siauresne juosta driekiasi alėjų, aikščių, medžių ratų ir lizdų kompozicija – vadinamasis prancūziškas parkas, o dešiniajame – senesnioji parko dalis, pertvarkyta angliškuoju stiliumi. Čia atsiveria plačios natūralaus gamtovaizdžio erdvės, o prie išlikusios ilgos geometrinės alėjos glaudžiasi dauguma dvaro ansamblio pastatų.
Tai atspindėjo stilistinę raidą, perimtą gal iš Aleksandro Puzino dvaro. Teigiama, kad būtent iš jo dar XVIII a. dvarą nupirkęs Ignas Karpis. Nuo tada net 200 metų Joniškėlio dvaras priklausė Karpių giminei, apie kurią pasakojama daug padavimų ir legendų. Veikiausiai legendomis paremtas ir vietovardžio kildinimas iš Joanos Karpienės vardo. Kaip nurodo A. Kazlauskas, Upytės apskrities dvarininko Martyno Švobos testamente 1606 m. pirmąkart rašytiniuose dokumentuose Joniškėlis vadinamas kaimu, tiesa, dar ne mažybiniu vietovardžiu – „Janiškiai”. Tik 1709 m. dokumente atsiranda „Janiškielis”. Nedaug Lietuvos parkų galėtų pasigirti taip ilgai buvę valdomi vienos giminės kaip Joniškėlio parkas. Nors Karpių atsikėlimas į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę nėra visai aiškus, (pasak vienos versijos, Karpių giminė kildinama iš XVI a. atvykusios iš Italijos karalienės Bonos Sforcos, Žygimanto Senojo žmonos ir Žygimanto Augusto motinos, dvaro. Jame esą malūnininku tarnavęs Karpių protėvis, gavęs Suvalkijoje Plokščių dvarą, sulenkėjusios svitos pavadintą „Blogoslawenstwo”). Tačiau labiausiai Karpiai įsigyveno ir savo veikla pažymėjo būtent Joniškėlį. Jau pirmąjį iš jų čia įsikūrusį Jokūbą Igną užgriuvo dideli rūpesčiai, kai dvaras sudegė per 1736 m. gaisrą. Atstatant dvarą kartu buvo perplanuotas ir praturtintas parkas. Iš to laikotarpio gali būti išlikusios senosios alėjos, nes anuomet Lietuvoje dar viešpatavo geometrinio plano parkai. Parko kompozicijos centru tapo netaisyklingo kvadrato formos aikštė, užimanti apie 1 hektarą, prie kurios ilgainiui prisiglaudė pastatų ansamblis. Aikštės vakariniu pakraščiu driekiasi pagrindinė 400 m ilgio liepų alėja (dalies tuometinių medžių jau nelikę, pasodinti kiti, kai kurie ir ne liepos).
Ilga kaštonų alėja jungė dvarą su Joniškėlio miesteliu, kuriame stovėjo Karpių funduota mūrinė bažnyčia, o abipus jos – mūrinės stilingos vienos pirmųjų Lietuvoje mokykla ir ligoninė (iš pradžių „špitolė”, kaip buvo rašoma 1809 m. vasario 29 d. Igno Karpio testamente). Testamentu dvaro savininkas paleido iš baudžiavos į sutartinę žemės nuomą 16000 savo valstiečių, įsteigė vieną pirmųjų Lietuvoje liaudies mokyklų ir ligoninę, aprūpindamas jas 400000 auksinų garantiniu fondu iš Devoniškių ir Ripeikių dvarų. Vėliau fondas dar padidintas 40000 auksinų iš Krokvėnų palivarko.
Ignui Karpiui mirus palyginti jaunam ir bevaikiui, Joniškėlio dvarą paveldėjo brolis Eustachijus, kurį žmonės mena kitokį nei Igną. Eustachijus buvo egoistas, negailestingai išnaudojęs baudžiauninkus. Jį tramdė tik Igno testamento sąlygos. Joniškėlis jam rūpėjo tik kaip pelno ir užgaidų šaltinis, nes pats Eustachijus gyveno savame Rėkyvos dvare. Šiaip ar taip, Karpių įsteigtos mokyklos, jų parama ir patarimai daugeliui Joniškėlio apylinkių žmonių padėjo šviestis, mokė savarankiškai gyventi. Nemažai nuveikė ir Karpių ligoninei daugelį metų vadovavęs taurus gydytojas Petkevičius bei jo duktė rašytoja, švietėja ir filantropė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Ji paliko daug atsiminimų apie savo epochą ir lietuvių tautinio atgimimo pradžią, o gražųjį Joniškėlio parką aprašė romane „Ad astra”. Kurį laiką Joniškėlyje mokytojavo dar vienas žymus švietėjas Laurynas Ivinskis, taip pat Karpių globojamas. Taigi XIX a. antrojoje pusėje Joniškėlis tapo vienu iš Lietuvos kultūros ir tautinio atgimimo židinių.
Bet grįškime iš miestelio vėl į parką ilgąja, dabar jau gerokai išretėjusia alėja, nuo rūmų aikštės pasukdami Mažupės tiltu į kitą parko pusę. Abi parko dalys yra nevienodo plano, tai tarsi skirtingų epochų parkai. Kitame upelio krante žemesnėje terasoje greta pagrindinės alėjos tęsiasi trumpesnė alėja. Į rytus nuo jos yra keturios apskritos poilsio aikštelės, iš kurių dvi didesnės (18 m skersmens). Aikšteles juosia tankios daugialiemenių liepų gretos. Manoma, kad toks Joniškėlio parko dvilypumas atsirado XIX a. antrojoje pusėje rekonstravus parką architektui Francui Lehmanui. Žymus Lietuvos dvarų sodybų tyrinėtojas Klemensas Čerbulėnas, apibūdindamas Joniškėlį, pažymėjo: „Nedaug tėra Lietuvoje tokių jaukių, tapybiškų ir dendrologine įvairove pasižyminčių parkų”. Sovietmečiu parko žavesį stengėsi išsaugoti ir atgaivinti pedagogas ir agronomas Antanas Vyskupaitis, keliasdešimt metų dirbęs Joniškėlyje. Jo pastangas, dažnai nesuprastas ir neįvertintas, aprašė kraštotyrininkė G. Maksimaitytė, su liūdesiu ir kartėliu apgailestaudama, kad daugelis anuomet rengtų projektų liko gulėti stalčiuose.