Ekspozicijos pradžia buvusioje dailininko studijoje – erdvioje aukštoje patalpoje su židiniu. Čia chronologiškai eksponuojami europinio laikotarpio profesoriaus medžio raižiniai, iliustracijos, piešiniai, litografijos atskleidžia dailininko meistrystės pradžias ir aukštumas.
V. K. Jonynas gimė 1907 m. kovo 16 d. Alytaus apskrityje. Nuo mažens piešė, lipdė, skobė. Vidurinį išsilavinimą įgijo Kudirkos Naumiesčio ir Kauno gimnazijose, 1923–1929 m. mokėsi Lietuvos meno mokykloje Kaune.
1931 m. išvyko į Paryžių tęsti studijų. XX a. pradžios menų sostinės Paryžiaus 40 000 menininkų kuriama avangardinė atmosfera uždegė tikėjimu meno galia, kartu skatino atsigręžti į praeities meno patirtis, mat tikras profesionalas yra tas , kuriame – visas pasaulis. V. K. Jonynas, kaip ir kiti jo kartos jauni dailininkai iš Lietuvos atranda lietuvių liaudies meno (ypač skulptūros, grafikos, tekstilės) plastines vertybes, kur amžiais grynintose formose, linijose ir spalvose užkoduota giluminė tautos dvasinė patirtis – pasaulio jausena. Ekspozicija pradedama Paryžiuje sukurtais medžio raižiniais, kuriuose atkartojant liaudies raižinių stilistinius principus, bręstantis menininkas palaipsniui atranda savąją kalbą.
Baigęs dvi aukštąsias mokyklas (vienoje įgyja medžio raižinių ir knygos meno specialybę, kitoje – medžio skulptūros ir baldų konstravimo) ir surengęs personalinę parodą, 1935 m. sugrįžta į Kauną, dalyvauja jaunųjų dailininkų grupės „Ars“ veikloje, dėsto Kauno meno mokykloje, vėliau – Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto direktorius.
1938–1939 m. sukuria medžio raižinius – iliustracijas Kristijono Donelaičio poemai „Metai“. Šios iliustracijos – lietuvių profesionaliosios grafikos aukso fondas.
Galerijoje eksponuojamos 8 iliustracijos ir titulinis knygos puslapis. Anot tapytojo Antano Gudaičio, tai didelis dailės kūrinys visoje Europoje: nepaprastai virtuoziškas, įdomus meniniu sumanymu. 1940 m. išraižo iliustracijas P. Cvirkos „Žemei maitintojai“, 1942 raižinį „Zapyškio bažnyčia“ (eksponuojamas galerijoje). 1944 m. dailininkas pasitraukia į Vokietiją.
Kinta pasaulis, gyvenama vieta, keičiasi pats dailininkas ir jo kūryba. 1946 m. geram pažįstamam R. Šmitleinui padedant, V. K. Jonynas įkuria Freiburgo meno mokyklą. Dauguma jos studentų ir dėstytojų lietuviai.
Šalia medžio raižinių atsiranda kitom technikom sukurti darbai – spontaniškos 1946 m. V. Šekspyro „Hamleto“ iliustracijos ženklina naują raišką, 1950–1951 m. Mainco litografijos spinduliuoja harmonizuotą spontaniškumą – „meistrystę su siela“. Freiburge kuriančius lietuvius veikia prancūzų ir vokiečių kultūra, modernusis jų menas. V. K. Jonynas taip pat žygiuoja atradimų keliu.
Galerijoje Vokietijos laikotarpis pristatomas medžio raižinių iliustracijomis J. V. Getės „Jaunojo Verterio kančioms“(pradėtos 1943 m. Kaune, 1947 m. baigtos Freiburge), P. Merime „Lokiui“. Pirmąkart eksponuojamos iliustracijos V. Šekspyro „Hamletui“ (knyga neišleista), O. Milašiaus „Migeliui Manjarai“ (knyga neišleista), J. V. Getės „Mainco apgulimui“. Iš natūros piešti Nicos, Freiburgo, Vilifranco, Monte Karlo, Sigmaringeno ir kt. peizažai, Mainco litografijos.
Nedideliame kambarėlyje eksponuojami dailininko darbo įrankiai bei medžiagos, medžio raižinių klišės.
Ant itališko trikojo – 1950 m. piešinys sangina „Moters aktas“.
Čia eksponuojama papildyta V. K. Jonyno pašto ženklų, sukurtų keturioms Vokietijos žemėms, kolekcija.
1951 m. V. K. Jonynas išvyko į Jungtines Valstijas. Dėstė, įkūrė Vitražo studiją. Jo vitražai įgyvendinti 60-yje objektų, dauguma bažnyčiose, kai kuriose iš jų dailininkas sukūręs įspūdingus vienalyčius interjerus. Galerijos lenktame koridoriuje, 16-oje rėmų, foto medžiagoje, parodyta nedidelė profesoriaus sukurto religinio meno dalis. Kitose galerijos patalpose – tapybos, grafikos darbai, piešiniai, skulptūros, bareljefai, keturių dalių vitražas. Eksponuojamas iš kolekcionieriaus A. A. Juškio pasiskolintas 1982 m. tapybos darbas. Rodoma video medžiaga, kurioje profesorius pasakoja apie savo gyvenimą ir kūrybą, pristatomi kūriniai bažnyčioms.