Žemaitijos pietrytinėje dalyje, Tytuvėnų miestelyje XVII-XVIII a. pastatytas unikalus tėvų bernardinų vienuolynas. Vienuolyno ir bažnyčios ansamblis įkurtas ant skardingo, kažkada patvenkto Tytuvos upelio kranto, o vakarinė ansamblio dalis remiasi į centrinę Tytuvėnų aikštę.
Tytuvėnų vienuolyno ansamblis iškilo potridentinėje epochoje, katalikų bažnyčios atnaujinimo laikotarpiu, kurį taip sėkmingai Žemaitijoje vykdė vyskupas Merkelis Giedraitis. Krašto nobilitetas, aktyviai remiamas Lietuvos-Lenkijos valdovo Zigmanto Vazos, toliau tęsė katalikų bažnyčios reformą ir jėzuitų, bernardinų vienuolynų kūrimą. Visuotinė krašto christianizacija Žemaičių vyskupystėje vyko kartu su intensyviu vienuolynų, kolegijų, mokyklų steigimu. Šiame darbe aktyvūs buvo ir Tytuvėnų bernardinai. Užtikrinti krašto katalikiškam švietimui, erdviai vienuolyno bibliotekai kurti fundatorius Jeronimas Valavičius negailėjo rūpesčio ir lėšų: Vilniuje, Krokuvoje, Varšuvoje ir Karaliaučiuje pirko knygas. 1864 m. uždarydama vienuolyną rusų valdžia atėmė iš bernardinų sukauptą 1694 tomų biblioteką.
1736 m. prie bernardinų vienuolyno buvo įsteigta mokykla, į kurią pradžioje priimdavo tik bajorų vaikus. Dėstyta lenkų kalba. 1746 m. atidaryta kita mokykla, skirta paruošti kandidatams į dvasininkų luomą. Pirmajai mokyklai pastatytas ir specialus dviejų aukštų pastatas.
Šalia šio mokyklos pastato 1764-1770 m. pastatytas dviaukštis naujokynas (LDK bernardinų naujokynai dar veikė Vilniuje ir Minske). Abiejuose pastatuose gyveno ir mokėsi mokiniai, ant sienų kabėjo žemėlapiai, paveikslai, mokymo reikmėms skirtos lentelės. 1828 m. mokykla uždaryta, apleistas jos pastatas, XIX a. pabaigoje nugriautas.
Rusų valdžia apkaltino vienuolius remiant 1863 m. sukilėlius ir Muravjovas 1864 m. įsakė vienuolyną panaikinti, bažnyčią uždaryti. Tytuvėnų bernardinų paskutinis gvardijonas Andriejus Petravičius areštuotas ir ištremtas į Tunkos vietovę Sibire. Po parapijiečių ir žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus ilgų derybų su okupantų valdžia bažnyčią pavyko išsaugoti.
Šiandien buvusio bernardinų vienuolyno ir bažnyčios ansamblis, pastatytas nuošalioje, kalvotoje ir miškingoje vietoje, tarp ežerų, po paskutinių restauracijų 1961-1973 m., beveik nepaliestas gaisrų ir karų yra vienas iš geriausių barokinių ansamblių Lietuvoje ir Šiaurės Rytų Europoje.