Ši atodanga yra gana tankiai apaugusi alksniais, šlaituose apstu lazdynų, karklų, ievų, šermukšnių, beržų ir kitokių medžių, gervuogių, dilgėlių bei kitokių augalų. Todėl toks augalijos tankumynas daug kur užstoja atodangos uolienų sluoksnius, o nuo skardžio viršaus sunkoka apžvelgti gražų Nemunėlio upės bei slėnio vaizdą. Tabokinės atodangoje devoninių uolienų vertikalios sienos yra išsidėsčiusios dviem lygiais ir ne ištisai. Viršutinis skardis įspūdingas tuo, kad jo siena paprastai siekia iki 3 - 4 m. aukštį ir susideda iš gana stambiais gabalais suskeldėjusių, plyšiuotų dolomito sluoksnių, į kuriuos yra įsiskverbę ant tokio skardžio augančių beržų ir kitokių medžių tvirtos šaknys. Žemiau šitokios nelygios, dantytos vertikalios sienos leidžiasi irgi statokas nuobirinis šlaitas, daug kur apaugęs alksniais, lazdynais, žolėmis. Vietomis jis tarsi pakimba ant apatinės statmenos sienelės, tik ši būna žemesnė (iki 1.5 m -2 m aukščio) ir sudėta iš daug smulkiau sutrūkinėjusių dolomito sluoksnių. Būtent tokią sienelę atnaujinti, apvalyti nuo nuobirų tik ir įstengia Nemunėlio upės potvyniai. O atodangos papėdėje dolomito gabalais nusėta Nemunėlio pakrantė vietomis yra pašlapusi, šaltiniuota, nes čia virš molingų ir mergelingų sluoksnių prasisunkia požeminis vanduo.