Švėkšna – miestelis, garsėjantis aukščiausia rajone (75 m) dvibokšte, raudonų plytų Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia (1905 m.). Aikštėje prie bažnyčios stovi stogastulpis su miesto istorijos datomis. Romos katalikų parapiją ir 1509 m. pirmąją medinę bažnyčią pastatė Žemaičių seniūnas Mikalojus Jonavičius Kęsgaila. 1742 metais buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia, kuri buvo atnaujinta apie 1803 metus. Švėkšnos grafai Adomas ir Aleksandras Pliateriai davė 50 000 rublių, reikalingą miško medžiagą, nemokamai išdegino plytas dvaro plytinėje.
Naujoji dvibokštė Švėkšnos bažnyčia yra neogotikinė. Jos grakštus siluetas paįvairina Žemaitijos kraštovaizdį ir matomas iš toli.
Šventorių supa ažūrinis mūras su bokšteliais, kuriuose įrengtos Kryžiaus kelio stotys. Kryžiaus formos bažnyčia įkomponuota sklypo centre. Pastato ilgis 57 m, plotis per kryžmas - 37 m, kitose vietose - 21 m.
Bažnyčia yra trijų išilginių navų; vidurinioji yra 9 m pločio ir 17 m aukščio, šoninės - 5 m pločio ir 10 m aukščio su langais viršutinėje dalyje. Vitražus sukūrė V. Pšibitnevskis. Vidus įrengtas ne iš karto - iš pradžių buvo pastatyti tik 3 altoriai, dabar jų yra 8. Išliko dvi XIX a. I pusės dalmatikos, XVIII a. pabaigos arnotas su Slucko juosta, 1796 ir 1893 metų arnotai, siuvinėti šilko ir metalo siūlais. Yra trys žalvariniai 1732, 1733 ir 1790 metų varpai, XVIII a. sidabrinė paauksuota taurė ir kiti kulto dalykai.
Puošniausias yra Didysis altorius, pagamintas Purgerio fabrike Tirolyje. Jį kartu su sakykla Austrijoje nupirko ir bažnyčiai padovanojo Vilkėno grafas Aleksandras Pliateris. Altoriaus centre - skulptūrinė grupė, vaizduojanti Švenčiausią Trejybę.
Netoliese virš gatvės nutiestas tiltelis - viadukas, jungiantis parką su bažnyčios šventoriumi. Tai unikalus statinys Lietuvoje, todėl jo vaizdinys panaudotas ir Švėkšnos herbe.
Viadukas pastatytas apie 1885 metus kartu su šventoriumi, t.y. beveik 20 metų anksčiau už bažnyčią, jo dekoratyvinės detalės yra gotikos stiliaus, kaip ir šventoriaus mūras.