Šv. Petro ir Povilo bažnyčia laikoma garsiausiu Vilniaus baroko paminklu. Bažnyčia garsėja ypatingu interjeru - joje galima pamatyti apie du tūkstančius stiuko statulų. Bažnyčios vidus yra ypač puošnus, esama daug barokinių statulų, reljefų, liturginių daiktų. Bažnyčioje yra 13 koplyčių.
Legenda pasakoja, kad šioje vietoje būta pagonių deivės Mildos šventyklos. Kažkada čia stovėjo medinė bažnyčia, kuri buvo sunaikinta karų su Maskva metu. Dabartinė bažnyčia pastatyta etmono Mykolo Kazimiero Paco, kuris norėjo įamžinti Vilniaus išvadavimą iš rusų. Savo dabartinę išvaizdą bažnyčia įgijo 1676 m., vėliau ji buvo puošiama stiuko lipdiniais, freskomis. Bažnyčią puošė garsūs to meto italų meistrai. XIX a. pradžioje remontuojant pastatą, buvo pagaminta rokokinė sakykla. Bažnyčios altoriuje yra Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslas „Šv. Petro ir Povilo atsisveikinimas“. Šiame altoriuje 1953-1989 m. buvo Šv. Kazimiero karstas.
Barokinėje bažnyčioje norėjo įsiamžinti jos statytojas. Mykolas Kazimieras Pacas liepė save palaidoti po bažnyčios slenksčiu ir užrašyti antkapį. XVII a. pabaigoje lenta su įrašu buvo perkelta ant sienos, įėjimo dešinėje pusėje. Virš įėjimo yra Pacų herbas.
Popiežiaus Jono Pauliaus II vizitui į Lietuvą ir Vilnių atminti aikštė priešais bažnyčią pavadinta jo vardu.