Į A. Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“ išgarsintą mišką užsuka beveik kiekvienas, atvykęs aplankyti A. Baranausko, J. Biliūno, A. Vienuolio gimtinės.
Anykščių šilelio landšaftiniame draustinyje (5 km į pietus nuo Anykščių, Šventosios kairiajame krante) dunkso priešistorinio laikotarpio liudininkas Puntukas, labiausiai lankomas akmuo Lietuvoje, Tai antras pagal dydį akmuo Lietuvoje (po Barstyčių akmens). Puntuko ilgis – 6,9 m, plotis – 6,7 m, aukštis – 5,7 m (iš jų 1,5 m – žemėje ), svoris – 265 t. Tai rapakivio (granito struktūrinė atmaina) luistas, ledynų atneštas prieš 20–14 tūkstančių metų iš Suomijos, per paskutinįjį (Nemuno) ledynmetį.
Nešė Puntuką ne tik ledynai, nešė jį ir velnias, norėdamas sudaužyti Anykščių bažnyčią… Tačiau gaidys užgiedojo, nelabasis paleido iš savo nagų Puntuką, ir „didumo kaip gryčios“ akmuo nukrito šilelin… Taip skaitome Antano Baranausko poemoje „Anykščių šilelis“. Kiti padavimai aiškina, kad ant šio akmens sudegintas lietuvių karžygys Puntukas, narsus karo vadas. Kai kuriuose legendiniuose pasakojimuose užsimenama, kad tasai Puntukas panorėjęs pagrobti šventąją ugnį saugojusią vaidilutę, net kėlęs ranką prieš krivį... Kadaise prie Puntuko akmens lapojo šventieji ąžuolai, kilo aukuro dūmai. Dar ir šiandien netoli akmens lapoja šventųjų ąžuolų palikuonys.
Domina Puntukas lankytojus ne tik kaip įspūdingas geologijos paminklas ar apipintas legendomis mitologinis akmuo. Vokiečių okupacijos metais, 1943 m. viduvasarį, skulptorius Bronius Pundzius Puntuko akmenyje baigė kalti Atlanto vandenyną perskridusių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefus bei jų testamento žodžius.
Pietiniame Šilelio pakraštyje telkšo liūningas ežerėlis. Žmonės jį vadina Budragaidžiu. Dar nepamiršta legenda apie budrų žiauraus pono gaidelį, baudžiauninkų vargus, žemėn prasmegusį dvarą ir toje vietoje sutyvuliavusį ežerą.