Unikali, autentiškai atkurta, Renesanso ir Švietimo epochos dvasią atspindinti Norviliškių pilis tarsi spindintis brangakmenis sužibo Lietuvos pilių karūnoje. Kadaise užmirštas didingas pastatas vėl prisikėlė naujam gyvenimui.

Pilis, vartų bokštas bei gynybinis bokštas kažkada sudarė tipišką uždarą gynybinės pilies sistemą su kompaktišku kiemu centre. Tai retas Renesanso laikotarpio tokio pobūdžio komplekso pavyzdys ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.

Šiandien pilis atvira ir turistams, ir konferencijų dalyviams, ir tiesiog pailsėti ar papramogauti nusiteikusiems lankytojams.
Teigiama, kad pilį seno dvaro vietoje XVII a. pradžioje pastatė turtingas Rytprūsių pirklys Vaitiekus Šorcas, įsimylėjęs ir vedęs vietos gražuolę grafaitę Daratą Zienovičiūtę. Būtent dėl jos, kaip teigiama pasakojimuose, sumanus pirklys bei drąsus karys iš Marienburgo ir likęs Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje.
Šorcai – istorinės asmenybės, aprašytos metraščiuose. Yra net išlikęs Daratos Zienovičiūtės Vaitiekienės Šorcienės portretas. Žinoma, kad Šorcai seną dvarą pirko bendromis lėšomis ir pastatė ten pilį, kažkuo primenančią Italiją. Po vyro mirties Darata Zienovičiūtė Vaitiekienė Šorcienė, norėdama, kad plistų tikėjimas, pasikvietė iš Vilniaus „mažuosius brolius“ pranciškonus ir 1617 metais fundaciniu aktu jiems užrašė Norviliškių palivarką. Kad pranciškonai turėtų iš ko gyventi, palivarkas buvo užrašytas su dvaro gyvenamaisiais ir ūkio pastatais, javais, galvijais, sodybomis ir daržais, miškais, pievomis ir kitais naudmenimis. Pasikviesti vienuoliai turėjo kaip galima greičiau pasistatyti Šv. Pranciškaus vardo bažnyčią ir prie jos vienuolyną, o tame vienuolyne nuolat gyventi ir kas savaitę laikyti mišias už fundatorius. Vienuolynu tapo Šorcų dvaro rūmai.
1698 m. kovo 7-8 d. naktį, kai vienuolyno gvardijonas Bonaventūras Vaišvila buvo išvykęs su reikalais ir savo vietoje palikęs Pranciškų Glovackį, gvardijono celėje kilo gaisras. Užsidegė skrynia su dokumentais. Iki šiol kalbama, kad tuo metu „mažieji broliai“ buvo visiškai girti ir jei ne vienuolyno tarnai, būtų sudegę kartu su dokumentais. Pavyko išgelbėti ir patį vienuolyną. Vėlesniuose aprašymuose minimas didesnis gaisras. Jis, matyt, buvo XVIII amžiaus pradžioje, kai pro šalį žygiavo kariuomenės. Galimas dalykas, kad tada sudegė bažnyčia ir dėl to vienuolyno lėšomis buvo statoma nauja.
1832 metais vienuolynas buvo uždarytas, vienuoliai perkelti į Naugarduko pranciškonų vienuolyną. Uždaryta ir bažnyčia. Carinė valdžia perėmė mūrinį vienuolyną, bažnyčią ir kitus pastatus. Po kurio laiko medinė bažnyčia buvo išardyta, rąstai nuvežti į Alšėnus, ten iš jų pastatyta cerkvė. Iš pranciškonų paruoštų plytų naujos bažnyčios statybai 1834 metais buvo pastatytos kareivinės. Kareiviai įsikūrė ir senajame vienuolyno pastate ir ten išbuvo iki XX amžiaus pradžios. 1904 metais vienuolynas ir rusų kariuomenės pastatytos 2 aukštų kareivinės perėjo iš Karo ministerijos žinios Žemės ūkio ministerijai ir buvo atiduotas mergaičių žemės ūkio mokyklai. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui mokykla užsidarė.
1919 metais vienuolyną ir kareivinių pastatą užėmė Surviliškių parapijos gyventojai, pageidaujantys atkurti Norviliškių bažnyčią. Po trejų metų ji buvo pradėta statyti (baigta 1928 metais). Beje, 1933 metais bažnyčios inventoriuje, sudarytame keičiantis klebonui, be kita ko nurodoma, kad uždarant vienuolyną broliai užkasę į žemę 18 000 auksinų (sidabru ir auksu) katile netoli bažnyčios ir vienuolyno. Daugiau žinių apie lobį nėra. Iki šiol nerastas ir legendinis tunelis iš Norviliškių į Alšėnus, tačiau aplinkinių gyventojų įsitikinimu jis tikrai egzistuoja. Kol kas pavyko rasti tik tunelį, vedantį iš pilies į varpinę.