Nemunėlio Radviliškis – nedidelis miestelis šiaurinėje Biržų rajono dalyje – minimas jau XVI a. Prie Nemunėlio, palatvėje jį įkūrė didikai Radvilos. Čia, kaip ir visame Biržų krašte, daugelį šimtmečių kartu gyvena skirtingų – katalikų ir evangelikų reformatų – tikėjimų žmonės.
1553 m. Lietuvoje įkurtos pirmosios evangelikų reformatų parapijos ir reformatų globėjų Radvilų dinastijos atstovo Mikalojaus Radvilos Juodojo rezidencijos rūmuose pradėtos laikyti evangelikų pamaldos. Neilgai trukus ir Nemunėlio Radviliškyje (1584 m.) iškilo evangelikų reformatų bažnyčia, o 1586 m. lapkričio 4 d. istorijos šaltiniuose paminėtas ir pats Nemunėlio Radviliškio miestelis.
Lietuvoje, kaip ir visoje katalikiškoje Europoje, evangelikai reformatai nebuvo labai mėgstami. Vilniaus vyskupijos sinodas draudė (1744 m.) eretikams (evangelikams reformatams) mokyti katalikų vaikus, o mišri kataliko ir evangeliko reformato santuoka buvo pripažįstama netinkama ir neteisėta. 1729 m. Palėvenės domininkonų vienuolyno kunigas Gruzdas užpuolė ir nuniokojo evangelikų reformatų bažnyčias Nemunėlio Radviliškyje ir Papilyje. 1748 m. vasario 28 d. Vilniaus vyskupas Mykolas Jonas Zenkovičius pasikvietė į kuriją evangelikų reformatų kunigus Mykolą Jaugelį ir Mykolą Cerauską iš Biržų, Andrių Močiulskį iš Nemunėlio Radviliškio bei Kristupą Bukauską iš Papilio ir apkaltino juos priešiškų katalikų tikėjimui erezijų skleidimu.
Tačiau ramaus būdo radviliškiečiams tai nė kiek netrukdė. 1719m. Nemunėlio Radviliškyje katalikai pasistatė koplyčią, 1755 m. - naują medinę bažnytėlę, o 1804 m. buvo džiaugsmingi abiejų tikėjimų sekėjams: įsteigta Nemunėlio Radviliškio katalikų parapijos mokykla ir pašventinta medinė evangelikų reformatų bažnyčia.
1854 m. grafo Jono Tiškevičiaus rūpesčiu Nemunėlio Radviliškyje pastatyta iki šiol išlikusi klasicizmo bruožų turinti Švč. Mergelės Marijos katalikų bažnyčia.
Reformatai neatsiliko - 1887 m. liepos 26 d. pašventintas Nemunėlio Radviliškio evangelikų reformatų bažnyčios pamatų kertinis akmuo ir jau 1890 m. liepos 8 d. - nauja evangelikų reformatų bažnyčia.
Nedidelis Nemunėlio Radviliškio miestukas neretai tapdavo Biržų tvirtovės link traukiančių švedų karinių dalinių stovykla. 1625 m. jis priglaudė prie Biržų tvirtovės sumuštą švedų dalinį.
1655 m. švedų feldmaršalas Levenhauptas su kariuomenės dalimi iš Kuoknesės (dabar Latvija) persikėlė į Nemunėlio Radviliškį ir įkūrė ten stovyklą. Pulkininkas Taleris su 7 kuopomis pėstininkų ir 200 raitelių buvo pasiųstas užimti Biržus. Biržų tvirtovė buvo užimta, komendantu paskirtas Urkvardas. Iš Nemunėlio Radviliškio užimti Palangą, Šventąją, Piltenę buvo pasiųstas pulkininkas leitenantas Martynas Šulcas. Vėliau švedų kariuomenės stovykla iš Nemunėlio Radviliškio persikėlė į Pasvalį.
Nemunėlio Radviliškis turi gilias švietimo tradicijas. Dar 1590 m. čia įsteigta evangelikų reformatų, o 1804 m. - katalikų parapijų mokyklos. 1866 m. - valdinė Nemunėlio Radviliškio pradinė mokykla. Į ją 1867 m. perkelti evangelikų reformatų parapijos mokyklos mokiniai. Radviliškiečių noro mokytis neužgesino net 1905 m. Nemunėlio Radviliškį ištikęs gaisras. Jau 1908 m. čia atkurta valdinė pradinė mokykla. Ir šiandien Nemunėlio Radviliškio pagrindinėje mokykloje aidi vaikų balsai.
Unikalia istorine praeitimi turtingas Nemunėlio Radviliškis gali pasigirti Lietuvai davęs daug ryškių asmenybių. 1808 m. čia gimė Karolis Nerlichas, kunigas, dingusios rankraštinės lietuvių kalbos gramatikos autorius, reformatų religinės literatūros rengėjas, 1864 m. - Jonas Cumftas, medicinos mokslų daktaras, žymus oftalmologas, 1891 m. - poetas Stanislovas Puzinas, 1894 m. - Juozas Žemaitis, veterinarijos gydytojas, veterinarijos mokslų daktaras.
Netoliese esančiuose Jasiškiuose 1884 m gimė Adomas Šernas, kunigas, literatas, vertėjas, Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios superintendentas. Iš Jasiškių sodžiaus kilęs ir 1918 –ųjų metų Nepriklausomybės akto signataras, vėliau M. Šleževičiaus vyriausybės ministras be portfelio Jokūbas Šernas (1888-1926). Norintys ir dabar gali pamatyti atnaujintą jo gimtąjį namą.
Nemunėlio Radviliškyje kunigavo istorikas, evangelikų reformatų spaudos leidėjas, Lietuvos reformacijos istorijos autorius Jonas Šepetys.
Netoli nuo Nemunėlio Radviliškio esančiuose Dauguviečiuose – žymaus teatro režisieriaus ir dramaturgo Boriso Dauguviečio (1885-1949) tėviškė. Dabar dauguvietynė restauruojama.
Borisas Dauguvietis - režisierius, aktorius, dramaturgas. Lietuvių teatro istorijoje jis įsiminė ryškiais, originaliais pastatymais, išugdė nemažą būrį gabių aktorių. Gimė 1885 m. gegužės 26 d. Biržų apskrityje, tarp Papilio ir Nemunėlio, Dauguviečių k. Mirė Vilniuje 1949 m. liepos 13 d. Mokėsi Panevėžio ir Mintaujos gimnazijose, trumpai Rygoje studijavo inžineriją, vėliau (1909 m.) baigė Peterburgo Imperatorišką teatro mokyklą. 1910-1920 m. dirbo įvairiuose Rusijos teatruose. 1920 m. grįžo į gimtuosius Biržus ir tris metus dirbo girininku. 1923 m. rudenį buvo pakviestas dirbti režisieriumi į Kaune veikusį Valstybės teatrą. 1924-1940 m. šiame teatre pastatė daug veikalų. B.Dauguvietis buvo įvairialypė asmenybė. Jis teigė, kad kiekvienas režisierius privalo turėti savo autorių. Jam tai buvo dramaturgas Petras Vaičiūnas, kurio kūrinius jis statė kiekvieną sezoną. Tai „Sudrumsta ramybė”, „Tuščios pastangos”, „Patriotai”, „Nuodėmingas angelas”. „Naujieji žmonės”, „Sulaužyta priesaika”, „Prisikėlimas”, „Auksinė gromata” ir kt. Bendradarbiavo ir su kitais autoriais: su Kaziu Binkiu, Augustinu Griciumi, Vincu Mykolaičiu-Putinu. Be originaliosios dramaturgijos kūrinių, statė rusų ir pasaulinę klasiką. Borisas Dauguvietis dėstė Kauno teatro vaidybos mokykloje, mokė jaunimą aktorinio meno. Paminėtina, kad jo iniciatyva įkurtas pirmasis teatro savaitraštis „7 meno dienos”. Pokario metais (1947-1949) B. Dauguvietis buvo Lietuvos TSR dramos teatro meno vadovas ir režisierius. Savo kūrybiniais sumanymais režisūroje ir vaidyboje siekė novatoriškumo, psichologiškai pagrįstų personažų. Daugelio jo pastatytų tragedijų, dramų, komedijų akimirkos scenoje, aktorių sukurtų personažų išgyventi momentai įamžinti nuotraukose, kurios saugomos muziejaus fonduose. Jose yra užfiksuoti ir režisieriaus sukurtų pjesių „Žaldokynė”, „Uždavinys” ir kitų akimirkos
Kasmet organizuojamas jau tradiciniu tapęs teatrų festivalis „Žaldokynė“ biržiečiams tampa savotišku pavasario šaukliu. Simboliška, kad festivalio laikas sutampa su dienų ilgėjimu, šviesos ir šilumos grįžimu į Biržų karštą.
Šiais metais biržiečių teismui buvo pristatyti šeši spektakliai. Festivalis prasidėjo Lietuvos nacionalinio dramos teatro T. Bernhardo „Įpročio jėga“ (režisierius V. Masalskis). Žiūrovai taip pat pamatė Klaipėdos dramos teatro komišką I. Žemiako dramą „Mesjė A“ (režisierius R. Atkočiūnas), Andželikos Cholinos šokio teatro spektaklį „Karmen“, Juozo Miltinio dramos teatro spektaklį H. Boičevo tragikomediją „Titaniko“orkestras“ (režisierius A. Pociūnas), Vilniaus mažojo teatro spektaklį pagal B. Srbljanovič pjesę „Šeimyninės istorijos“ (režisierius R. Tuminas). Festivalio uždaryme Valstybinis jaunimo teatras parodė O. Danilovo šeimyninę dramą „Geltonoji neūžauga“ (režisierius K. Smoriginas).
Jau penktus metu iš eilės festivalį savo apsilankymu pagerbia aktoriaus, dramaturgo ir režisieriaus Boriso Dauguviečio dukra Galina Dauguvietytė. Ir šiais metais ši visada energijos ir geros nuotaikos nestokojanti moteris pasidžiaugė, galėjusi atvykti į Biržus „vertikalioje“ padėtyje.
Viename interviu G. Dauguvietytė pasakojo: „Jei aš vėlai grįždavau, mama duodavo ir duodavo kalbos, o tėvas išeidavo iš kambario, atmenu, tokiom apatinėm kelnėm su lopais, nes po karo tik tokias turėt galėjo, atsistodavo tarp durų ir sakydavo: "Dvidešimt metų judvi gyvenat kartu. Apie ką jūs dar kalbat?". Apsisukdavo ir išeidavo.“ Teatrų festivalio rengėjai tikisi, kad ir po dvidešimties metų ras kelią į biržiečių širdis ir išsaugos nuostabią teatrų festivalio „Žaldokynė“ rengimo tradiciją bei dvasią.