Mikytų alkakalnį supa Didžioji ir Mažoji Alkos pelkės, vadinamos tyru. Šiauriniame kalno šlaite – kone 4 m aukščio akmuo su duobutėmis. Jos laikomos “velnio pėda” ar pasilikusios arklio kanopos pasagos antspaudu. Akmenį, kaip pasakojama, velnias nešęs Salantų bažnyčios durims užremti. Nekartą žmonės po juo ir aukso ieškojo. Pasakojama, kad netgi Napoleono pranzūcai pro šalį keliavę. Dar pasakojama, kad kalne buvę švedų sandėliai.
Mikytų alkakalnio pašlaitėje yra “Maldų šulinys” – nedidelio piltuvėlio formos, viršuje apie 2 m skersmens ir iki 0,7 m gylio duobė, išdėta akmenėliais. Jos, kaip ir pačio alkakalnio bei akmens su “velnio pėda” aplinkos archeologiniai tyrinėjimai, atlikti 1971 m. rezultatų nedavė. Tuo tarpu vietos sakytinė tradicija , kaip kad nurodo pats duobės pavadinimas skiria senojo tikėjimo laikams bei kultui: “kada senovėje kitoks tikėjimas buvo, žmonės savo Dievui ... aukas aukodavo. Bet nepadėsi tos aukos bele kur... Tai išsikasė jie prie kalno duobę ir tas aukas mesdavo tenai. Visaip būdavo – ir avį kokią ar gyvulį aukodavo, kas ir aukso... A kai mūsėt keitėsi tikėjimas, tai tą duobę, kad aukų niekas negalėtų pasiimti, akmenimis užmėtė”.
Jau miręs žymiausias vietos pasakorius A. Šleinius yra nekart pasakojęs apie minimą apeiginę duobę, kaip apie “Mirties šulinį”, kur esą apiplautus mirusiuosius nešdavę į Alkos kalną deginti.
Ypač įdomus Mikytų alkakalnio “garavimas”. Dar prieš II Pasaulinį karą A. Pocius rašė: “labiausiai visus kalno garavimas stebina. Prieš lietų arba šiaip per nepagadas dienas, kiekvienas gali pamatyti kaip iš kalno per eglių viršūnes pradeda veržtis skysti garai”.