Kražių vienuolynai, bažnyčios ne tik formavo urbanistinį miestelio veidą, bet turėjo ypatingą reikšmę Žemaitijos ir Lietuvos kultūrai, dvasiniam gyvenimui. Daug ką iš šios garbingos praeities galima sužinoti apsilankius Kražių kraštotyros muziejuje, turinčiame virš 2000 eksponatų. Jo siela - Edvardas Dirmeikis, gyvenantis Kražiuose (Valančiaus g. 7, tel.: 5 83 45). Į Kražius geriausia vykti iš Kelmės, asfaltuotu keliu.
Dvibokštė bažnyčia dominuoja miestelio panoramoje. Jos barokinis frontonas aukštesnis už abu šoninius aštuonkampius bokštus. Priekiniame fasade akcentuotos vertikalios linijos: kolonos, piliastrai, centrinėje fasado dalyje - aukšti, pusapvalėmis arkomis užsibaigiantys langai. Šoninėse priekinio fasado dalyse dvi nišos, kuriose pastatytos medinės skulptūros: kairėje - šv. Benedikto, dešinėje - šv. Scholastikos. Bažnyčios rūsiuose išliko XVIII a. palaidojimų. Jėzuitų ir benediktinių bažnyčios sudarė miestelio centrą, kurio viduryje buvo įrengta turgaus aikštė.
Bažnyčia vienanavė, su kvadratine presbiterija, abipus jos iš vieno šono šliejasi koplyčia, iš kito - zakristija. Kairėje bažnyčios pusėje - uždara galerija su laiptais, jungianti vienuolyną su vargonų choro tribūna. Pastaroji ir du balkonai iškyla virš arkomis sujungtų piliorių. Interjere dominuoja puikaus darbo centrinis mūrinis barokinis altorius, kurio įvairūs pakartojimai, atlikti vietos meistrų, neretai aptinkami medinėse XVIII a. II-osios pusės Žemaitijos bažnyčiose. Didžiajame altoriuje išsiskiria Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų paveikslas, apkaltas sidabriniais aptaisais. Šoniniai altoriai mažiau išraiškingi, tačiau jų plastika neardo interjero visumos.
Žinoma, kad Kražių benediktinės turėjo nedidelę 200 knygų biblioteką. Vienuolės daug laiko skyrė maldai, rankdarbiams bei įvairiems patarnavimams. Atvykstantiems parapijiečiams maldos, pamokslai ir giedojimai bažnyčioje būdavo atliekami daugiausia lietuviškai. 1872 m. čia gyveno 26 vienuolės. Po to, kai Rusijos caras paskelbė visuotinį katalikų vienuolynų naikinimą, Kražių benediktinėms uždrausta priimti novices, o senosios seserys paliktos vienuolyne išmirti. Kražių skerdynių išvakarėse jų buvo likusios tik devynios.
Baisiausiu prievartinės rusifikacijos, pravoslavinimo faktu Lietuvos istorijoje laikomas Kražių benediktinių vienuolyno, kapinių ir bažnyčios uždarymas ir griovimas, tapęs žinomu visam pasauliui. 1891 m. gruodžio 12 d. Rusijos caras davė įsakymą uždaryti Kražių benediktinių vienuolyną, jo bažnyčią ir kapines, o seseris perkelti į Kauno to paties pavadinimo vienuolyną. Kražiškiai į visas instancijas rašė prašymus palikti neuždarytą vienuolyno bažnyčią. Į tai nebuvo atsižvelgta. 1893 05 04 vienuolės prievarta išvežtos į Kauną, o vienuolyno trobesius ir pačią bažnyčią nutarta nugriauti. Apie tai sužinoję žmonės, prisimindami Tytuvėnų ir Kęstaičių bažnyčių gynimą, pradėjo rinktis ne tik iš Kražių, bet ir iš daugelio aplinkinių parapijų, budėti dieną ir naktį, neleisti kunigams išnešti Švč. Sakramento. Iš Kauno atvyko gubernatorius su žandarais. Tarp taikių vietos gyventojų ir caro kazokų įvyko kruvinas susirėmimas. Prisimenama, kad žuvo 9 drąsūs gynėjai (dėl represijų baimės šis skaičius gal net sumažintas) ir apie 50 žmonių sužeista, daugybė išplakta. Bažnyčioje išliko vienas suolas, menantis kraupius kruvinųjų Kražių skerdynių laikus. Pasakojama, kad prie šio suolo kazokai buvo pririšę savo arklius, kai sujojo į bažnyčią.
1894 m. įvyko kražiškių teismas. Juos gynė žymiausi Vilniaus ir Rusijos advokatai. Buvo apkaltinta 70 žmonių. 32 teismas išteisino, kitiems bausmes dovanojo jaunasis caras Nikolajus II, o bažnyčios gynimo vadus Juozą Broslauską, Joną Margevičių, Joną Rimkų ir Jokūbą Žutautą teismas nuteisė 10 metų kalėti, po to, atėmus visas teises - ištremti į Sibirą. Šis įvykis plačiai nuskambėjo visame pasaulyje, pasipylė protestai ( čia ypač daug pasidarbavo JAV lietuviai emigrantai), todėl caras po vienų kalėjimo metų vadams dovanojo. Kražių bažnyčios ir vienuolyno gynimas, įgavęs Kražių skerdynių vardą, tapo simboliu, ginant katalikų tikėjimą ir lietuvybę daugeliui ateinančių kartų. 1993 m., pažymint Kražių skerdynių 100-ąsias metines, šventoriaus vartuose, virš centrinės įėjimo arkos buvo įkomponuotas skulptoriaus Remigijaus Midvikio sukurtas bronzinis bareljefas, įamžinantis bažnyčios gynimo vaizdus.
Nežiūrint benediktinių ir vietos gyventojų narsumo, bažnyčia ir vienuolynas buvo uždaryti iki pat 1908 metų. 1910 m. parapijiečiams leista naudotis šia bažnyčia kaip parapine, o buvusi parapinė medinė Šv. Mykolo bažnyčia 1919 m. atiduota moksleiviams. Prasidėjus II-ajam pasauliniam karui, pastaroji 1941 06 23 sudegė. Nuo tada buvusi benediktinių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčia liko vienintelė Kražiuose veikianti parapinė bažnyčia.