Gargždų istorijos šaltiniai
Gargždų miestas – viena seniausių istoriniuose šaltiniuose minimų gyvenviečių Lietuvoje. Nuo paminėjimo iki šių laikų praėjo daugiau nei pusaštunto šimto metų. Toks ilgas istorijos laikotarpis leido Gargždams atlikti labai įvairias funkcijas: tai ir pasienio miesto, ir prekybinės gyvenvietės, ir bajoro dvaro, ir parapijos centro, ir žydų štetlo (miestelis kuriame didelę dalį ar daugumą sudarė žydai) bei dar daugelį kitų. Vienaip ar kitaip visos šios funkcijos atsispindėjo ir buvo užfiksuotos istoriniuose šaltiniuose.
Nuo XVI a., kai istoriniuose šaltiniuose imamas minėti Gargždų dvaras, Gargždai pakeitė daugelį savininkų: LDK didikų giminės Kęsgailos, Vainos, Radvilos, Sapiegos, Oginskiai, trumpą laiko tarpą dvaras ir aplinkinės žemės priklausė LDK didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Zigmantui Augustui, jo motinai Bonai Sforcai, seseriai Onai Jogailaitei. XVIII a. žlugus LDK, dvaras perėjo į vokiečių kilmės Igelstromų ir Rönne giminių rankas. Beveik kiekvienas dvaro šeimininkų pasikeitimas buvo užfiksuotas dokumentų, išliko keletas dvaro ir aplinkinių žemių perdavimo privilegijų.
Gargždų miestelyje, galima sakyti, sugyveno kelios bendruomenės: dvaras, Gargždų valsčiaus valstiečiai, Gargždų miestelio miestelėnai, katalikų bažnyčia ir žydai. Šių bendruomenių vidiniai ir tarpusavio santykiai leido atsirasti tokiems dokumentams, kaip 1629 m. miestelio ir valsčiaus nuostatai, kurie sureguliavo miestelėnų, dvarininkų ir valstiečio tarpusavio santykius, pusių teises ir pareigas, 1590 m. valdovės Onos Jogailaitės fundacija Gargždų bažnyčiai, įpareigojusi valsčiaus gyventojus ir dvaro valdytojus remti ir teikti visokeriopą pagalbą bažnyčiai. Kai kurių dvaro savininkų skatinti nereikėjo, to įrodymais yra išlikę įvairių laikotarpių dokumentai, kuriuose užfiksuotos dvarininkų dovanos bažnyčiai. XVII a. Gargžduose ypač padaugėjo žydų, jie buvo laukiami ir skatinami įvairiomis lengvatomis ir privilegijomis, tokiomis kaip 1639 m. valdovo Vladislovo II Vazos privilegija, suteikusi Gargždų žydams tokias pat teises kaip ir miestelėnams.
Žydus į Gargždus traukė pasienio miestelio statusas, o tai leido tiek žydams, tiek miestelėnams išnaudoti palankias prekybai sąlygas, kurias toliau didino 1600 m. ir 1782 m. prekybinės privilegijos. Jomis buvo leista tam tikrą dienų skaičių Gargžduose rengti turgus ir prekymečius, per kuriuos gargždiškiai ir Gargždų valsčiaus gyventojai suvažiuodavo parduoti savas prekes – žemės ūkio produktus, amatininkų dirbinius. Gargždų amatininkų profesijas ir kai kuriais atvejais netgi vardus žinome iš 1672 m. Gargždų miestelio ir valsčiaus inventoriaus, 1765–1795 m. Salantų dvaro, kur Gargždų amatininkai teikė savo paslaugas, pajamų ir išlaidų knygų, bei kitų šaltinių.
Didelę ir savitą istorinių šaltinių dalį sudaro Bažnyčios dokumentai. Jų yra gana didelė įvairovė: nuo kunigų laiškų LDK valdovams iki kasdieninių ūkinių sutarčių. Išliko kunigų testamentai, laiškai, raportai, ataskaitos, bažnyčios vizitacijos ir inventorizacijos aktai ir pan. Nemažas bažnytinių dokumentų skaičius nestebina žinant, jog Gargždų parapija yra viena seniausių Telšių vyskupijoje, bei tai, jog bažnyčioje sprendžiami ne vien dvasiniai reikalai, tačiau ir ūkiniai, visuomeniniai, administraciniai, kultūriniai klausimai, kurių sprendimai buvo ir yra dokumentuojami.
Be rašytinių istorinių šaltinių, yra išlikę daug kitokios rūšies istorinių šaltinių – fotografijos, žemėlapiai, miesto planai, architektūriniai objektai ir pan. Žinomi istoriniai šaltiniai, kurių dalis eksponuojama Gargždų krašto muziejuje, duoda tiktai bendrą Gargždų miesto istorijos vaizdą, daugelis istorinių faktų lieka neaiškūs, o dar daugiau jų nėra žinoma. Karai, dažni gaisrai, kitos negandos sunaikino ar išblaškė su Gargždų istorija susijusius istorinius šaltinius.