Andulių piliakalnis, arba Ėgliškių piliakalnis, Perkūno kalnas, Piltis (A462KP) ir Andulių kapinynas (A463P) – piliakalnis ir kapinynas Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, tarp Andulių ir Ėgliškių kaimų, Dangės kairiajame krante ir jos intako Kapupio dešiniajame krante.
Iš pietryčių ir vakarų piliakalnį juosia Dangės ir Kapupio slėnis bei daubos, iš šiaurės supiltas 36 m ilgio, 5 m aukščio pylimas, išlikęs iki šiol. Į pietryčius nuo Andulių piliakalnio, Kapupio krante esančioje kalvoje, vadinamoje Švedkalniu, buvo įtvirtintas priešpilis. Iš pietų ir vakarų jį juosė Dangės slėnio daubos, iš šiaurės - aukštumos, nuo kurių jį skyrė griovys ir apie 70 m ilgio išskleistas pylimas.
Šlaitai statūs, 10-12 m aukščio. Aikštelė 60 x 40 m dydžio. Piliakalnį 1963 m. žvalgę Lietuvos mokslų akademijos archeologai nustatė, kad aikštelėje išlikęs kultūrinis sluoksnis nestoras, smar¬kiai sunaikintas ariant. Pylime yra du degėsių sluoksniai.
Į vakarus nuo piliakalnio yra Perkūnkalniu, Piltimi vadinama kalvelė, nuo pilies atskirta gilaus ir plataus griovio. Dar 1944 m. jos viršūnėje buvęs didelis akmuo su dubens pavidalo įdubimu viršutinėje plokštumoje, vadinamas Apierų (t.y. Aukų) akmeniu. Kalvos pavadinimas ir joje buvęs akmuo leidžia teigti, kad šioje vietoje buvusi pagoniška šventykla – alka, skirta dievui Perkūnui.
Manoma, kad Andulių piliakalnyje galėjusi būti Kretingos pilis, 1253-1263 m. minima rašytinių šaltinių. [1] 1253 m. pilis ir pusė jai priklausančių žemių buvo palikta feodalui Veltūnui ir jo broliams Reiginui, Saveidžiui ir Tvertikiniui, o kitą pusę pasidalino Kuršo vyskupas ir Livonijos ordino magistras. Po Durbės mūšio kuršiams sukilus, kretingiškiai 1263 m. pavasarį sutriuškino juos puolusius kryžiuočius, o žygiui vadovavusį Klaipėdos pilies komtūrą paėmė į nelaisvę ir paaukojo ant laužo dievams. Antrąjį riterį išmainė į savo karius, buvusias vokiečių nelaisvėje. Per antrąjį žygį klasta užėmę pilį, kryžiuočiai išžudė visus jos gynėjus ir gyventojus, nesigailėdami nei moterų, nei vaikų. Prisiplėšę turto ir sudeginę pilį, riteriai grįžo į Klaipėdą. Kretingos pilies apy¬pilis (castellatura Creten) paskutinį kartą paminėtas 1290 m. [2]
Andulių kapinynas yra apie 100 m į šiaurę nuo Andulių piliakalnio, 1 km į pietryčius nuo kelio Kretinga-Šimkai tilto per Dangę, 0,5 km į rytus - šiaurės rytus nuo Degalo ir Dangės santakos. 1895 ir 1903 m. kapinyną tyrė Alfredas Gotzė, 1901, 1903, 1906 m. ir 1908 m. – Adalbertas Becenbergeris, 1972 m. – Kretingos muziejus, tyrimų vadovas Ignas Jablonskis. 1988 m. kapinyną tyrė archeologai I. Jablonskis ir Donatas Butkus, Julius Kanarskas.
Ištirta daugiau, kaip 800 nedegintų II a.- VIII a. ir sudegintų IX a.- XII a. mirusiųjų kapų. Rasta darbo įrankių, ginklų, papuošalų, dengtų sidabro plokštelėmis ir su tamsiai mėlyno stiklo akutėmis, smeigtukų, segių, drabužių liekanų. Radinius saugojo Berlyno, Karaliaučiaus ir Įsruties muziejuose, keliolika radinių išlikę Karaliaučiaus istorijos muziejuje, apie 120 radinių saugo Kretingos kraštotyros muziejus. [3] 1988 m. ištirtas 17 m² plotas, rastas vienas XI a.-XII a. griautinis ir 22 XI a.-XIII a. deginti kapai, surinkti 295 radiniai.