Respublikos siaurieji geležinkeliai perorganizuoti, pritaikant juos prie 1920m. pradėjusios ryškėti Lietuvos ūkio struktūros. Tiesiant naujus ruožus buvo atsižvelgiama į intensyvios žemės ūkio gamybos zonas, plačiai ekploatuojamų miškų bei perspektyvių durpynų rajonus. Miško medžiaga tuo metu daugiausia buvo vežama į Vokietiją. Trečiajame etape, apimančiame 1920 – 1938 m., siaurojo geležinkelio tinklo kūrime ypač aktyviai dalyvavo vietos savivaldybės. Besirūpindamos, kad naujos atšakos būtų tiesiamos per jų teritorijas, savivaldybės nurodė argumentus, pagrįstus prekių judėjimo apskaičiavimais. Vokiečių įpusėta Gubernijos – Pasvalio siaurojo geležinkelo linija 1922 m. buvo pailginta iki Biržų. Siaurasis geležinkelis yra daugiasluoksnė kultūros vertybė, reprezentuojanti svarbius šalies istorijos etapus: XIX a. pabaigos techninę revoliuciją, Pirmojo pasaulinio karo eigą, Nepriklausomos Lietuvos ekonomikos raidą ir sovietmečio ekonominės politikos vėjus. 1996 m. Kultūros vertybių apsaugos departamentas įrašė išlikusius siaurojo geležinkelio ruožus kaip kompleksą į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. 1999 m. minint Lietuvos siaurojo geležinkelio 100 metų sukaktį, pasiūlyta Vyriausybei paskelbti jį kultūros paminklu ir parengti atnaujinimo bei panaudojimo programą. Siaurojo geležinkelio kompleksas 1996 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių kompleksų ir ansamblių sąrašą (G 10 K). Unikalus 19 a. pabaigos - 20 a. pradžios siaurojo geležinkelio kompleksas turi istorinę, techninę, technologinę, architektūrinę ir kraštovaizdinę vertę. Valstybės saugomą kompleksą sudaro 56 objektai, iš kurių vienas yra geležinkelio ruožas Panevėžys – Biržai. Biržuose yra išlikę depo ir stoties pastatas, vandentiekio bokštas, galežinkelio atkarpa, atvežtas naujai perdažytas lokomotyvas.