Aukštadvario piliakalnis - tai vienas žymesnių pietryčių Lietuvos archeologijos paminklų. Dėl to jau nuo XIX a. antrosios pusės dažnai minimas mūsų praeitį aprašančioje mokslinėje bei populiarioje literatūroje. Piliakalnis yra pietvakariniame Aukštadvario miestelio pakraštyje, kairiajame Verknės upės krante. Iš pietryčių prie jo beveik prieina Pilaitės ežeras, iš šiaurės – Verknė, o iš visų kitų pusių – dirbami laukai. X-XIV a. ant piliakalnio stovėjo medinė pilis, kuri per kovas su kryžiuočiais sudegė. Čia buvo miestelio senoji dalis, gyvenvietė. Piliakalnio papėdėje per vykdytus kasinėjimus aptikta senovės gyvenvietės liekanų.
Apie Aukštadvario piliakalnio populiarumą kalba ir jo apylinkėse išlikę įvairūs pasakojimai. Vyresniojo amžiaus vietos gyventojai dažniausiai prisimena padavimą, kuris pasakoja, kad senovėje čia stovėjusios valdovo duktė kartą sugalvojusi pasivažinėti. Tuomet ji iš pilies išvažiavusi puošnia karieta, traukiama net ketverto arklių. Karietoje buvusi skrynia pilna pinigų ir mažas šunelis. Besileidžiant nuo pilies kalno, arkliai kažko pasibaidė ir karalaitę su karieta nunešė tiesiog į netoli pilies esantį Pilaitės ežerą, kur visas ekipažas nuskendo. Nors tėvai dukters po to ilgai ieškojo, tačiau viskas buvo veltui. Tačiau praslinkus kuriam laikui, vietos gyventojai, ypač prieš patekant saulei, ežere kartais matydavo plaukiojančią gražią skrynią, ant kurios tupėdavęs mažas šunelis. Paskui vėl ramiai tyvuliuodavęs ežeras.