Piliakalnis yra Aleksandrijos seniūnijoje, Apuolės kaime, Luobos ir Brukio upelių santakoje. Apuolė – seniausia Lietuvos gyvenvietė, Kuršių žemių centras. Nuo VII a. iki XII a. kuršiai kovojo su vikingais, mėginusiais įsitvirtinti Baltijos pajūryje. Apuolė Minima 853 m. Rimberto kronikoje „Šv. Auscharijaus gyvenimas”, kurioje pasakojama, kad Apuolės gyventojai atrėmę danų puolimą, kovojo su Švedijos karaliaus Olafo kariuomene.
Ten rašoma: „Toli nuo švedų yra viena gentis, vadinama kuršiais, kadaise priklausiusi švedų valdžiai, bet gerokas laikas praėjo, kai jie sukilo ir stengėsi tapti nepriklausomi. Pagaliau danai, tai žinodami, minėtuoju laiku (853 m. ), kai ponas vyskupas (Anskaras) jau buvo nuvykęs į švedų šalį, surinko didelę daugybę laivų ir nuvyko į jų (kuršių ) tėvynę, norėdami iš jų turtus išpėšti ir juos sau pavergti” (citata iš J.Kabelka. Baltų filologijos įvadas, p.63 ). Tačiau žygis danams baigėsi liūdnai. Kuršiai, išgirdę apie įsibrovėlius, greitai susibūrė į vieną vietą ir taip narsiai gynėsi, jog anie nieko negalėjo padaryti. Kuršiai sumušė danus, atėmė jų laivus, auksą, sidabrą ir daugybę kitokio turto.
Sužinojęs apie danų nesėkmę, švedų karalius Olofas sutelkė didžiulę kariuomenę ir atvyko į kuršių žemę. Iš pradžių jis nusiaubė kuršių miestą Zeburgą. Manoma, kad ši vietovė buvusi netoli Liepojos, prie dabartinio Gruobinios miestelio (Latvijos respublika), o paskui per penkias dienas pasiekė kitą miestą Apuolę (Apulia), kurią gynė 15 tūkst. karių. Atvykus švedams, apuoliškiai užsidarė pilyje ir aštuonias dienas atkakliai gynėsi. Devintąją dieną kuršiai pasiūlė derybas, pasižadėjo atiduoti anksčiau įgytą grobį, mokėti mokesčius ir klausyti švedų valdžios.
Archeologai, tyrinėję Apuolės piliakalnį, nustatė, kad tuo metu Apuolę supo platus 6,5 m. aukščio pylimas, kurio viršus buvo sustiprintas ąžuolinių rąstų ir akmenų padarytomis užtvaromis. Piliakalnio aikštė užėmė hektaro plotą.
Mūsų kraštas – nuostabus gamtovaizdžiais, archeologiniais paminklais, mitologija... 1928 – 1932 m. Apuolės piliakalnį tyrinėjo prof. V.Nagevičius. Buvo ištirta pylimo struktūra, rasta keramikos šukių, strėlių angalių, audimo pasvarėlio, suanglėjusių grudų. Apuole domėjosi ir švedų mokslininkai. Per ekspedicijas buvo nustatyta, kad pylimas pradėtas pilti pirmiausiais mūsų eros amžiais. Iki tol piliakalnis neturėjo jokių žymesnių įtvirtinimų ir nebuvo nuolat gyvenamas. Pirmaisiais mūsų eros amžiais jau buvo supiltas apie 1,5 m. aukščio pylimas, kurio vidaus pusėje įrengta 2 m. pločio gynybinė siena. Šie įtvirtinimai buvo sunaikinti apie 5 amžių. Po to pylimas buvo praplatintas iki 30 m. pločio ir 6,5 m. aukščio. Jo viršuje įrengtas ąžuolo, eglių, pušų rąstų ir plūkto molio užtvaros, sustiprintos akmenimis. Pylimo šone atnaujinti vartai, o kelias į pilies kiemą išgrįstas akmenimis. 9 amžiuje ir šie įtvirtinimai buvo sunaikinti (matyt, po švedų karaliaus Olofo žygio ). 10 a. Pylimas buvo padidintas iki 38 m. pločio ir 7,5 m. auščio.
Pylimas buvo naudojamas iki 13 a. Vėliau tapo apleistas. 15 – 16 a. Pylimo viršuje veikė kaimo kapinės.
Šiandien didinga anų dienų dvasią pajusime užkopę į Apuolės piliakalnį. Kaip skelbiama užraše ant stogastulpio, vedančio į piliakalnį, šio archeologijos paminklo aukštis yra 10 m., plotis – 55 m., ilgis – 80 m. Beje, Apuolės piliakalnis įrašytas į Lietuvos rekordų knygą.
Praėjusio šimtmečio 6- ajame dešimtmetyje ant jo parodyta Vytauto Klovos opera „Pilėnai”. Kelinti metai skuodiškiai ir žemaičių kultūros draugija mąsto, ieško galimybių, kaip šį renginį vėl čia pakartoti.
Apuolės piliakalnis paskelbtas archeologijos paminklu, istoriniu-landšaftiniu draustiniu.