Sodybos istorija
Agluonėnų etnografinė sodyba yra vienas iš nedaugelio išlikusių Mažosios Lietuvos medinės architektūros pavyzdžių. Tai tipiška Klaipėdos krašto nedidelio ūkio savininko (iki 10 ha žemės) sodyba. Sodyba vieno kiemo, kurį riboja gyvenamasis namas, tvartas, kluonas ir sodas. Kiemo centre svertinis šulinys. Sodybą sudaro darni pastatų, želdinių, kiemo erdvių ir puošybinių elementų visuma, atspindinti regiono specifiką, vietinių gyventojų gyvenimo būdą ir juos supančią gamtos aplinką.
Seniausi sodybos pastatai – gyvenamasis namas ir klojimas – statyti 1898 m. Apie 1921-1922 m. gyvenamasis namas perstatytas, 1923 m. pastatytas tvartas, 1938 m. – daržovių rūsys. Yra žinoma, kad 1921 m. sodybą įsigijo Jurgis Brechtas (1881–1954) ir Marija Jokumaitienė-Brechtienė (1883–1934). Paskutinė sodybos šeimininkė buvo jų dukra Marė Vytienė. Po jos mirties 1981 m. tuometinio kolūkio pirmininko A. Treigio iniciatyva sodybą nupirko kolūkis. Pastatų sutvarkymo darbai buvo pavesti landšaftininkui J. Čepui. Atnaujintoje sodyboje 1983 m. atidarytas muziejus.
Etnografinės sodybos kluone nuo 1983 m. įsikūrė Agluonėnų klojimo teatras. 1988 m. čia įvyko pirmasis Lietuvos klojimo teatrų festivalis – krivūlė. Agluonėnų etnografinė sodyba tapo patraukliu kultūros židiniu. Čia rengiami klojimo teatrų vaidinimai, koncertai, parodos, bendruomenės šventės.
Nuo 2006 metų Agluonėnų etnografinė sodyba – Gargždų krašto muziejaus filialas.