Šauklių kraštovaizdžio draustinis. Salantų regioninis parkas įsteigtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1992 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. I-2913. Salantų regioninio parko zonavimo schemos pagrindiniams teiginiams pritarta LRV 1995 m. vasario 15 d. nutarimu Nr. 247. Parko, jo zonų ribo patvirtintos 1995 m. lapkričio 20 d. LRV nutarimu Nr. Z1475. Parko apsaugos reglamentas patvirtintas 2002m. rugpjūčio 10 d. Aplinkos ministro nutarimu Nr. 427. Salantų regioninio parko teritorija pagal gamtos ir kultūros vertybes, jų pobūdį, apsaugos formas ir panaudojimo galimybes skirstoma į konservacinę, apsaugos, rekreacinę, ūkinę ir gyvenamąją funkcines zonas. Viena iš Salantų regioninio parko zonų – Šauklių Šauklių kraštovaizdžio draustinio funkcija – išsaugoti paskutinio apledėjimo Vakarų Žemaičių ledyninės plaštakos tirpsmo suformuotą reljefą su būdingomis šiaurės – pietų kryptimi orientuotomis kalvomis ir eroziniais upelių slėniais; unikalų Šauklių riedulyną su savitomis augalų bendrijomis; saugomų augalų – vyriškųjų gegužraibių, stačiųjų atgirių saugomų rieduliynuose augančių gūbriuotųjų bei daugialakščių saitkerpių augavietes bei gausiausią šiame regione tetervinų populiaciją. Šauklių kraštovaizdžio draustinyje yra 913 ha miškų teritorijos plotas, iš kurio tik 96 ha priklauso valstybinės reikšmės miškams. Draustinis priskirtas II miškų grupei. Laukuose „ganosi” žvilgsniu neaprėpiamas „pilkų avių bandos” – dideli akmenys. Tai Šauklių geologinis draustinis, kuriame saugomas įsivaizduojamas poledynmečio ( prieš 10 – 12 tūkst. m.) kraštovaizdis. Draustinio tikslas – apsaugoti pirminį Lietuvos poledynmečio tundrinį kraštovaizdį, pirmykštėje padėtyje esančius eratinius poledynmečio riedulius iš Vakarų Suomijos, Švedijos, Alandų salų ir Baltijos jūros dugno. Išliko legenda, jog ta didelė akmenų „banda” – tai žuvėdų kariuomenė (taip mūsų proseneliai vadino švedus), kuri labai seniai užpuolusi mūsų kraštą, o gamtmeldžių dievai nubaudę užpuolikus ir pavertę juos akmenimis... Ir tūnos sukaustyti užpuolikai, kol akmenys sužydėsią... Šauklių rieduliai – 12- 13 tūkst. m. senumo palikimas ledyninio latako dugne. Beveik pusė visų riedulių ( 48 %) – granito atmainos, 23 % - gneisai ir migmatitai, 16 % - porfyrai ir porfyritai bei kitos uolienų rūšys. Po nestoru priesmielio sluoksniu slūgso vandeniui nepralaidūs, sunkūs priemoliai, todėl tarp akmenų dažnai telkšo vanduo. Riedulyne vyrauja nuo 0,3 iki 1 m. skersmens akmenys, bet yra siekiančių tris metrus. Jų pasiskirtymas tolygus: mažiausiai jų matyti pelkėse, daugiausia – mišku neapaugusiuose plotuose, mažai suvelėnėjusiose ertmėse. Tik Šauklių riedulyne gali pamatyti neįprastą dabar, bet pirmykštį, tundrą primenantį, kraštovaizdį. Tokio kraštovaizdžio yra likę apie 80 ha. Iš jų apie 70 ha sudaro kadugynais apaugę akmenynai. Kadagiai labai vešlūs, įvairiausių formų, siekia net 6 m aukštį. Tokio jų vešlumo, formų įvairovės visoje Lietuvoje nerasi. Tarp jų ant kalvelių sužydi viržiai, auga katpedėlės, noksta bruknės. Gaila, tų retmių – atvirų plotų vis mažiau, nes juos užgožia savaime augančios pušaitės, berželiai. Savaiminukai kėsinasi nustelbti kadugius, todėl juos būtina kuo Ant riedulyno akmenų rastos trys labai retų išnykstančių kerpių rūšys, įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą. Tai – gubriuotoji, suodinoji ir, daugialakštė saitakerpės.
Riedulyno pietiniame pakraštyje auga apie 300 egz. žydinčių vyriškųjų gegužraibių, drėgnesnėse įlomose gausu baltijinių, dėmėtųjų gegūnų, pasitaiko žalsvažiedžių blandžių. Prie upelio, šalia akmenų, veši statieji atgiriai, auga visžaliai reti paparčiai – paprastoji šertvė. Riedulynas išsiskiria didele vabzdžių įvairove: rastos naujos mokslui dvisparnių rūšys iš Liriomyza genties bei Liriomyza lituanica, pirmą kartą rasta po jos aprašymo. Čia sugaunami į Raudonąją knygą įrašyti drugiai – rudaakiai satyrukai. Draustinyje gyvena ir veisiasi daugybė driežų, pilkųjų rupūžių, gluodenų. Iš retų paukščių paminėtini tetervinai, ne kasmet peri plėšriosios medšakės, vapsvaėdžiai. Stebėtos gervės, besimaitinantys juodieji gandrai, sodinės startos, raibosios devynbalsės, dirvoniniai kalviukai, startsakaliai, pilkosios meletos. Gamtiniu požiuriu tai unikali vieta, kurioje dar reikalingi detalesni ir visapusiški moksliniai tyrimai. Šauklių riedulynas – kadagynas mėgstamas grybautojų, uogautojų, vaistažolių rinkėjų. Ūmedės, rudmėsės, kazlėkai, raudonikiai, lepšės, įvairių rūšių piengrybiai – įprasti šiose vietose grybai. Tik čia dar yra dideli miškinių sidabražiuolių,. Bruknių, viržių, valerijonų šaknų, kadugio vaisių bei kitų vaistažolių ištekliai. Riedulių gausa bei įvairovė, žydintys viržynai, vabzdžių plazdenimas ir dūzgimas tarp įvairiaformių kadugių, nuostabios paukščių trėlės, saulės atokaitoje raudonuojantys nuokstančių bruknių karoliai sudaro savotišką, nepakartojamą mikroklimatą, kuriame norisi būti ir būti. Už kiekvienos aukštaūgio kadugyno kupetos atsiveria netikėtas vaizdas su savomis kerpių, samanų, grybų, bei gyvūnų rūšimis. Pėjėjęs tik keliolika žingsnių, gali pasijusti nuo civilizacijos atskirtame pasaulyje, kur atsigausi fiziškai ir dvasiškai.